MEMORIALO ISTORIJA
užraše Algimantas Černiauskas
Pirmasis kryžius „Žuvusiems už laisvę ir Nepriklausomą Lietuvą“, kunigo Roko Algimanto Puzono iniciatyva buvo pastatytas 1989 m., vėliau - „Merkinės mokytojams, žuvusiems už laisvę 1945 – 1947 m.“, o tada pasipylė dešimtimis. Nešė ir statė aplink stadioną, kur, pasak mokytojo Juozo Kaupinio (pagrindinio Kryžių kalnelio kūrėjo), po karo slapta į žvyrduobes buvo sumesti žuvę ar stribynėje nukankinti partizanai. Sovietmečiu, statant stadioną, tie kaulai stumdyti, perstumdyti, užpilti žemėmis, kad nei pėdsakų, nei atminties neliktų. Čia stovintys kryžiai skirti motinoms, tėvams, broliams, seserims, ištisoms šeimoms, vokiečiams, ukrainiečiui, kovojusiems Lietuvos partizanų gretose. J. Kaupinio kurti kryžiai išaugo į genealoginius medžius, taip ir neišaugusius į galingus giminės ąžuolus, menančius žūtį ir tremtį. Be atžalų, tik saulės spinduliais, žalčiais, strėlėm – virš kryžių. Ir kiekvienas iš jų – neišgalvotas gyvenimas, neišgalvota kančia ir istorija. Tuose kryžiais sustingusiuose genealoginiuose medžiuose įvardinti ne tik žuvę su ginklu rankoje, bet ir mirę tremtyje. Tas sugretinimas tarsi byloja, kad net ir bandymas likti nuošalyje nuo aktyvios kovos prieš okupantą, dažniausiai baigiasi ne taip, kaip tikisi auka. Buvusio stadiono pakraštyje ant nedidelės kalvelės stovi skulptoriaus ir poeto Alberto Donato Belevičiaus darbo kryžius su nužengiančiu Kristumi, kuris tarsi nori apkabinti visą tą lauką, Lietuvą – tiek kartų išduotą ir pamintą, apkabinti tuos, kurie tikėjo ir mylėjo. Ant kryžiaus kamieno į atmintį testamentu rėžiasi žodžiai. Sūnaus skiriami Tėvui ar Tėvo – sūnui:
Mylėk mus, Lietuva!
Dar skaudūs lietūs dulkia,
Dar aidi žemėj tų dienų audra,
Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm.
Už laisvę žuvusiems mirties nėra.
(Algirdas Belevičius)
Ar gali kas apsakyti skausmą ir siaubą, kokį turėjo išgyventi 1946 m dvylikametis Albertas, kai „liaudies gynėjai“ jį visą dieną pralaikė pargriovę ant išniekinto tėvo – partizanų būrininko Jono Belevičiaus – Toleikio – žuvusio nuo stribų rankos pasaloje prie Ryliškių mokyklos, lavono...
1990 m. viduryje stadiono buvo pastatytas Vytauto Šibailos darbo kryžius, kaip kertinis akmuo koplyčiai, kurios statyba mokytojo J. Kaupinio rūpesčiu prasidėjo 1993 m. Architektas Romas Balčius pasakojo, kaip į Kultūros paveldo inspekciją Alytuje atvažiavo Juozas Kaupinis su Alberto Belevičiaus koplytėle po pažastimi, prašydamas leidimo statyti koplyčią partizanams kur nors stadiono pakraštyje. Romas Balčius ir Alytaus Sąjūdžio veikėjas Vytautas Ledas koplyčią pasiūlė statyti vidury aikštės, išsaugojant stadiono vaizdą ir perimetrą. Varėnos r. architektė Gražina Petrošienė pagal A. Belevičius koplyčios maketą parengė projektą. Statant koplyčią projektas vyrų buvo koreguojamas, braižant ant smėlio ir besiginčijant, kur ir ką geriau daryti. Penkis kryžius koplyčios smaigėms iš akėčių nukaldino J. Kaupinis. Viršūnėje atsirado ir varpas – tarsi aidas ano, iš 1945 gruodžio 15 nakties, taip ir nesuskambėjusio, partizanams vaduojant Merkinę.
Pagrindinio Merkinės kryžių kalnelio akcento - koplyčios statyba pradėta 1993 08 26, o 1994 10 9 - ją iškilmingai pašventino kunigai – Alfonsas Svarinskas, Rokas Algimantas Puzonas ir Robertas Grigas. Koplyčios statymo idėją palaikė to meto Varėnos politikai, praktiškais veiksmais talkino tuometinis rajono valdytojas Jonas Kalanta, o statybos darbams vadovavo akcinės bendrovės „Trobesiai” darbų vykdytojas Vladimiras Jasakovas. Pagrindiniai koplyčios statybos rėmėjai – akcinės bendrovės: „Trobesiai“ (vadovas V. Kuklys), „Praksis” (vadovas J. Baranauskas), Matuizų plytų gamykla (vadovas V. Nanevičius), parduotuvė „A M” (R. Gumuliauskas), firma „Vilmera“ (K. Kaupinis), UAB „PN Edelveisas“ (A. ir V. Volungevičiai), Merkinės elektros tinklai (K. Stančikas), Vilniaus aerouostas (generalinis direktorius M. Ivanauskas), Kauno politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (A. Lukša), Varėnos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (V. Kaziulionis), Varėnos gelžbetonio konstrukcijų gamykla (D. Gavėnas), Varėnos autokelių valdyba (B. Vaičiulionis), Varėnos MSV agronomas (A. Skudzinkas), Dzūkijos nacionalinis parko direkcija (direktorius Jonas Karalukas), Parko rekreacijos skyriaus inžinierius R. Staučė ir daugelis kitų vyrų iš Merkinės, Varėnos, Vilniaus, Amerikos ir Švedijos, surėmę pečius statė koplyčią ir kryžius vienam tikslui: – Atminčiai tų, kam neskambėjo varpai.
V. Kaziulionio iniciatyva 1998 m. koplyčios papėdėje ant granito plokščių buvo iškalta apie 400 partizanų pavardžių, kurias išrinko istorikas, Seimo narys Algis Kašėta naudodamasis partizanų, KGB archyvais ir pas J. Kaupinį esančiais duomenimis. Darbus parėmė Kalifornijoje gyvenantis Stasys Sula, Švedijos Gotlando saloje gyvenantis architektas Jonas Pajaujis (Daumanto – J. Lukšos bendražygis) ir daugelis kitų. Paaukštinimus granito plokštėms pagamino „Varėnos statyba“ – vadovaujama direktoriaus V. Valentukevičiaus, o plokštes padovanojo senosios Varėnos bažnyčios kunigas Pranciškus Čivilis. Partizanų pavardes ir tekstus ant granito plokščių už simbolinę sumą, padengiant tik darbų išlaidas, iškalė merkiniškis Jonas Kibildis.
2002 m. gegužės mėn. į Kryžių kalnelio teritoriją buvo perlaidoti 6 nužudytų partizanų kūnai, kuriuos, ieškodami žuvusio partizanų vado J. Vitkaus – Kazimieraičio palaikų, 2001 m. prie buvusios Merkinės stribynės, rado I. Vitkaus inžinerijos bataliono kariūnai. 2004 m. jų palaidojimo vieta LPKTS Varėnos tarybos rūpesčiu buvo pažymėta tautodailininko Juozo Vitkaus darbo koplytstulpiu, kurio pastatymą finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas.
Tradicijos ir ateitis
Partizanų, jų rėmėjų ir tremtinių pagerbimas Merkinėje vyksta nuo 1989 m. Čia priesaiką ginti Tėvynę yra davę šauliai, SKATo savanoriai. Palaipsniui partizanų, jų rėmėjų ir tremtinių pagerbimas susiliejo su Gedulo ir Vilties diena. Prie šios bene seniausios Dainavos krašto Naujųjų laikų istorijos šventės organizavimo, susijungdami į neformalų organizacinį komitetą, yra prisidėję kunigai Rokas Algimantas Puzonas ir Kęstutis Kazlauskas, kunigas bažnytinės teisės dr. Robertas Rumšas, merkiniškiai Juozas Baranauskas, Genoefa ir Algimantas Černiauskai, Algis Savickas, Albertas Švilpa, Kęstutis Kaupinis, Vacys Krukonis, Juozas Palevičius, Algimantas Vasiliauskas, Linas Sabonis, Ona Žemčiūgienė... Vėliau prisijungė Aldona Raugalaitė, Laima Jakštienė, Jūratė Bingelienė, Gintautas Tebėra, Jurgita Česnulevičienė, Mindaugas Černiauskas, varėniškiai Juozas Šilanskas ir Alfonsas Skudzinskas.
Per tuos metus Kryžių kalnelis išaugo į didžiausią memorialą Lietuvoje, skirtą pokario aukoms atminti. Jame daugiau kaip 200 kryžių, koplyčia, įamžinta apie 400 žuvusiųjų partizanų vardai. Šventės ateina ir praeina, o Kryžių kalnelis lieka, kaip ir klausimas: kokią vietą jis užima Lietuvos istorijos, kultūros ir kraštovaizdžio panoramoje?
Apie šio Kryžių kalnelio prigimtį, paskirtį ir reikšmę Dainavos krašto istorijai ir ateičiai gražiai ir įžvalgiai savo darbo išvadose dar 2002 m. išryškino Lietuvos istorijos instituto darbuotoja Ilona Burinskaitė (dabar jau humanitarinių mokslų daktarė):
„Merkinės kryžių kalnelio istorinė vertė yra dviguba – jis ne tik įamžina Lietuvos rezistencinį kovų atminimą, bet ir puikiai nurodo 9 - 10 dešimtmečio Lietuvos nuotaikas bei aktualijas, tuo tapdamas šiuolaikinės istorijos dalimi. Būdamas istorijos materiali išraiška, jis ne tik reprezentuoja (ir reprezentuos aut..) ateities kartoms ir pasauliui mūsų praeitį ir dabartį, bet ir pristato mus pačius, nes memorialas yra vienas iš gausiausiai Dzūkijos nacionaliniame parke (ir Dainavos krašte aut.) Lietuvos ir užsienio turistų lankomų vietų. Tad šiuo atveju rašytinė ar žodžiu perteikiama Kryžių kalnelio istorija nėra tiek svarbi, kiek aktualus jos materialaus pavidalo estetikos ir išlikimo klausimas. Todėl, mąstant apie memorialo ateities perspektyvas ir išlikimą, gero įspūdžio sudarymas turėtų tapti ne tik išoriniu, bet ir garbės reikalu“.
ATMINTIES GYVYBĖ
